kalbinti

kálbinti, -ina, -ino tr. J; R288, M kal̃binti K, Slnt, Als 1. caus. kalbėti 1; traukti į kalbą, šnekinti: Mane kálbino jauni berneliai Vb. O mergytę marti pasisodino ant kelių ir ėmė ją kalbinti A.Vien. Kalvis vakarienės metu mėgino brolį kalbinti A.Vencl. Motinėlės žodžiais tu mane kalbini Vd. O kad ir gražiai kalbino anyta, tik nemeiliais žodeliais JV995. Pirmus metužėlius kalbint kalbinau KlvD70. Kas mane dabar meiliai kalbins?! JD1177. Kalbelę kalbinau, širdelę raminau NS1078. O ir atėjo jaunas bernytis, kalbina šnekina meilės žodukais N152. Meiliais žodeliais kalbinta, baltom rankelėm nešiota TDrV39. Savo burnele tu kalbinai mane mažiukėlę JD1182. Nebėr, mane kas kalbina, širdelę ramina NS1297. | prk.: Kalbino vėjelis liepelę: vėjelis kalba, liepelė nekalba TDrIV110(Kb). 2. J, Dr, Šts caus. kalbėti 6: Motušė vėl kalbina poterus M.Valanč. 3. vadinti, kviesti ką daryti: Jie taip jį kálbino, kad galų gale ir prikalbino NdŽ. Jis brolį kálbino susidėti NdŽ. Kalbina dar sugrįžti rš. Pradėjo ... kalbint, kad vely eitų karčemon ant naktigulto BsPII244. | Jis kalbina mane už darbinyką prie statybos Prn. Kálbino in kokius darbus Klvr. Kalbino mane, kad ateičiau padėt rugių pjauti Grž. 4. vilioti; pirštis: Tenai jiems bešnekant, kalbina toj pana jį ženytis BsPIII251. Laukis kalbina Margį, kad jis apsivestų (= vestų) BsPIV232. Gal nė pavažetės neturi, o mane kálbini (peršies) Pkr. Kálbin mane geri žmonės in žmonių martelę (d.) Klvr. Tamsioj naktelėj, žalioj girelėj kalbino mane jaunas bernelis (d.) Ds. Skiries nuo tėvo ir nuo motinos, bile bernelis meiliai kalbina LTIII424(Sln). Kalbin mane bernužėlis ir šias margas skryneles Glv. Kalbin mane bernužėlis į svetimą šalelę Bgs. | refl.: Jis jau antras metas prie jos kálbinasi Skr. 5. refl. siūlytis: Nesikalbink kitiems patarti Sim. \ kalbinti; apkalbinti; atkalbinti; įkalbinti; iškalbinti; nukalbinti; pakalbinti; perkalbinti; prakalbinti; prikalbinti; užkalbinti